Iki 8-os klasės mokiausi klasėje, kurioje kartu mokėsi daug vaikų iš asocialių šeimų, nors tarybiniais metais tokios klasifikacijos nebuvo. Visos šeimos buvo “tarybinės”.
Moksleiviai laisvalaikį leisdavo gana orginaliai, tačiau vulgariai. Pavyzdžiui, pertraukų metu rengdavo spjaudymo varžybas. Kas iš kuo didesnio atstumo pataikys į ant lentos kreida nupieštą taikinį? Klasėje buvo du “talentai”. Vienas atskrenkštęs, sėdėdamas galiniame klasės suole, net pataikydavo į metro radiuso apskritimą. Buvo ir “lūzerių”. “Lūzeriai” nenuspjaudavo toliau kaimyno suolo arba išsiterliodavo seilėmis drabužius. Iš jų kiti vaikai juokėsi ir negailestingai tyčiojosi.
Kai šiadien išvystu televizijos laidoje Viktortą Uspaskich, Rolandą Paksą, Bronių Bradauską ar kitą valstybės “kenkėją”, vis prisimenu spjaudymo varžybas. Tik taikinys kitas – Lietuva.
Nepasižymintys gudrumu ar “nesužaloti inteleko“ veikėjai – Vilius Kaikaris, Bronius Bradauskas, Arūnas Skardžius ir kiti panašūs į juos – nenuspjauna toliau savo rankovės. Daugelį žiūrovų tai kartu ir piktina ir džiugina.
Tik pamanyk kaip orginalu – spjaudymo varžybos!
Tačiau “čempionai” – Viktoras Uspaskich, Rolandas Paulauskas… – spjaudo į Lietuvą žymiai taikliau. Vienas kitas net naudoja panašią į Fosbiurį techniką – spjauna nusisukęs nuo Lietuvos, per savo galvą.
“Sportininkus spjaudalius” – suprantu. Profesionalai taip užsidirba pragyvenimui, mėgėjai – kovoja norėdami būti pastebėti. Nesuprantu “direktoriaus” ir “auklėtojų”.
Kai mūsų mokyklos direktorius sužinojo apie spjaudymo varžybas ir išaiškino “talentus”, privertė juos mėnesį valyti klasę. O pačiam organizuoti spjaudimo varžybas, direktoriui, regis, net į galvą neatėjo.
Drugio Efektas 